Mano kojos ieško batų

March 2, 2011 § 3 Comments

Taip. A Queen. Dar reikia deginti siūlus ir žiūrėt kaip anie smirdi.  Taip ir mokaisi žmogus gyventi. Liepia čiupinėti medžiagas ir pasakyti koks pluoštas. Va ir va kaip aš savo receptorius lavinu. Kai užaugsiu, būsiu tokia baisiai mandra ir galėsiu iš tolo pasakyt kokiom sintetikom žmonėm apsivilkę :) Bet iki to dar reikia nemažai košės sulesti.

Dabar dirbu ties savo pirmuoju modeliu, nes tuoj peržiūra ir man reikia viską apgalvoti iki smulkmenų. Labiausiai nustebino tai, kad tą modelį reikia pačiai ant savęs siūti ir dar demonstruoti reiks pačiai.  Nenoriu. Nenoriu, nes tada labai susiaurėja galimybės kaip sukonstruoti rūbą, katras atitiktų keliamus reikalavimus ir dar tiktų mano kvailai mažaūgei figūrai.

Taigi, mintys užgrūdo mano galvą. Dar kelionės planavimo malonumai. Kažkaip paskutinį kartą (prieš šimta metų) kai leidausi į kelionę, tai viskas buvo užsakyta, suplanuota ir reikėjo tik sekti paskui gidą. Dabar gi reikia susirasti kur gyventi ir ką labiausiai verta pamatyti per 3 dienas. Ir kaip sutilpti į rankinį bagažą. Ne į džiungles juk važiuoju, man reikia pasiimti akių tušą ir plaukų džiovintuvą.  Kaip mano kolega šiandien pasakė: “kas tau darbo taip keliaut, kai tu 3o-metė hipė, aš tai su mažais vaikais”. Ir dar pridūrė, kad tai komplimentas. Nu.

Labai laukiu aš savo atostogėlių. Reikia ReStarto. Anądien turėjau metinį pokalbį darbe. Ir klausia manęs, ką gi aš noriu veikti. Su užklasine-podarbine veikla tai viskas man aišku. O ką veikti aš noriu darbe? Ką? Ogi nieko. Man ir taip gerai. Dėl Dievo meilės, negi visi turi būti karjeristai ir žiūrėti kaip čia kam įkast į koją, kad paaukštintų tave. Arba išeit iš proto, dirbti naktim, susirgti kokia nors nepagydoma liga, išsižadėti savo vaikų, kad būtų pastebėtas ir gal (aš sakau gal) kadanors  padidins atlyginimą, jei dar pats išdrįs apie tai priminti. O tada už tą padidintą atlyginimą perka mašiną, brangią, naują, kad blizgėtų. Ir butą perka popierinėm sienom. Tada planuoja vaiką, antrą. O paskui vėl dirba dirba, kol uždirba vaikų mokslams, mašinoms, butams, nes juk reikia į gyvenimą išleisti. Labai daug taip gyvena. Aš taip negyvenu. Todėl nežinau ar turėsiu už ką Barcelonoj nusipirkti apelsiną.

Advertisements

§ 3 Responses to Mano kojos ieško batų

  • Aušra says:

    O aš NET 1,5cm už tamstą aukštė. :D Ir nieko čia tokio būti mažutei. Na, ne manikenė, bet (bent man) patinka būti nedidelei. :) Ir tu neviena nenoriu siekti kažkokios neaiškios, pinigų uždibimu paremtos karijeros.

    P.S. Man visai neseniai sakė, kad tokiu metu Barselonoj apelsinai gan rūgštūs – tai neverta jų ir pirkti.. ;)

  • saulius says:

    apelsinų eisim vogti

  • julė says:

    Man irgi visad keistas buvęs tas karjerizmas, na, kad vis aukščiau ir aukščiau reikia norėti lipti. Gi nenori visi būti direktoriaI (riestinis ant i), ir tiek!

    Man tai patinka mano darbo politika, kad kai truputį palipi laiptukais (na, nelieki asistentas maždaug :D), tai gali imti ir sakyti, va, man ir čia gerai, nenoriu paaukštinimo. Ir viskas gerai su tuo, sako, “sure”.

    Parvežk iš Barselonos apelsininių debesų, okei?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Mano kojos ieško batų at aš pasakų herojus..

meta

%d bloggers like this: