I am the best at talking to you about me. What’s your super power?

Laimė yra kai mama nuperka naują penalą ir tu pradedi labai gražiai rašyti į naują sąsiuvinį, o paskui ten vistiek visur pripaišai mažų pimpaliukų.

Kraustomės iš šalies ir iš čia.

pasimatom čia: https://pasakoriusblog.wordpress.com/

Zombie is too stupid to ring the doorbell

Iš nedoros kelio išklydus. Ir kaip tikra padorėlė vėl susitvarkau stalčius. Vėl randu nebereikalingų. Tų, katrie tik būna ir būna prisikaupę. Galėčiau jais sienų plyšius užkaišiot. O tie kiti.. Tie, kur veisles kažkokias turi, visur išsislapstė. Jums būna, kad nerandat? Dainos, noro arba sagos?

Tuku tuku už save.

Home is where my bunch of crazies are

Grįžtam ir grįžtam. Mėgstam būti sutikti ir išlydėti. Nesuplanuoti pusryčių blynai. Baravykų džiūvėkai stiklainiuose. Visokie nepabaigti mezginiai pakampėse. Svarainių marmeladai ir dėžutės su užrašais “trumpos virvelės” ar “seni puodai”.  Kur visi šneka vieni per kitus. Garsiai. Kur trys televizoriai. Kur vėl atsirado naujų knygų. Mamos kruopščiai išlygintos paklodės. Ir tėčio garažas. Visada pilnas paslaptingų reikaliukų. Viskas kaip vaikystėj, tik įdomiau.

Tired of Fake

Krokodilai neverkia. Gal todėl ne taip labai jie man ir patinka. O gyvenime neišvengiamai sutiksi kokį vieną kitą krokodilą. Menkas mano kūnelis stinga gėlo vandens. Aš ir vėl geriu atšalusią kavą. Iš didelės laisvės kažkokia nelaisvė. Mano širdis geležinė, mano kiautas praskeltas, lipnia juosta suklijuotas. Nelabai gražiai atrodo, bet puikiai laiko. Kai skauda smegenis – knygų puslapiais užsiglostau. O kad taip į rozetę ir vėl pilnu tempu. O dabar nugara sulinkus į kuprelę. Bet žiūrėk  ir vėl veidrody nusišypso, rageliais į viršų galvelę suveltą – kilst. Jeigu neišsikraustys iš proto ir nenušuoliuos per lauką saulėj nugeltusį. O jei taip bus, tai bus geriausia, kas galėjo nutikti.

Duokit pūkuotąją armiją, gėrio gynėjų. Šiandien aš pavargau.

I love you at your darkest

Aš jau seniai nusilaužiau ragą, nors kita vertus, gyventi su vienu ragu yra netgi kažkiek patogiau. Ne taip sveria galvą žemyn. Šiandien plūsta į mane labai daug idėjų ir visokių reikalų, bet ant tiek susimalę, kad man reik pakilti ir pasižiūrėt iš viršaus, kas ryšiausiai atrodo, tada gal viskas savaime ims ir susidėlios. Ir ateis trupinys ramybės. Tik baimė tokia, kad pakilus mane nušaus, pasiims mano inkstus, o iš plunksnų susipins karūną. Reiktų suinvestuoti save kažkur šiandien, bet kažkaip veja į pievas. Kol ne visi vabzdžiai nubudo, noris paupiais pasivoliot, nubėgt apie kažką. O nei tas, nei anas, anei trečias.

Šiandien sopa man mano menką kūnelį.

https://www.youtube.com/watch?v=YhGeMv8jTic&feature=kp

Actions speak louder

Kai kasdien tempiu savo karvę sveriantį dviratį į ketvirtą aukštą, kažkiek ant savęs pykstu, kad vis nesusitvarkau rūsio. Kai jau nebepastebiu, kad vienintelės bute esančios durys nudažytos tik iš vienos pusės. Kai pabundu ryte ir pamatau kad saldžiai miegojau ant sūdyto žemės riešuto. Kai iš visų jėgų kalu galva į ne vietoj prisuktą lentyną. Kai išsikepu nevalgomą pyragą su dvigubai daugiau cukraus nei nurodyta recepte. Kai susibraižau šonus, nes ir vėl lipu per tvorą, kad sutrumpinčiau kelią namo. Aš suprantu, kad čia tokia nauja nuolatinė mano kasdienybė. Pakeičiau darbą ir gyvenimą. Dabar atrodo, kad stinga laiko visiems mano hobiams, bet iš tikrųjų tai aš vėl čia zyziu, nes laiko nesumažėjo. Tiesiog mintys apie kitką. Ir labai gerai. Daug naujų dalykų kasdien ateina. O vieną dieną ateis koks nors dar didesnis dalykas ir pakeis viską. Labiau. Ir dviračio užnešimą į ketvirtą aukštą palydėsiu dar dainuška kokia ir bus ypatinga cardio treniruotė.

Vasara ateina. Ir viskas bus daug paprasčiau.

You don’t need a reason to help

Jeigu ne tas, arba ne kitas, aš nebūčiau čia ir dabar ir negyvenčiau taip, kaip gyvenu, negalvočiau tų visų dalykų, neplanuočiau rytojaus reikalų taip, kaip šiandien planuoju. Nematyčiau tų visų spalvų, kurios yra aplink juodą ir baltą. Jeigu ne tie žmonės, kurie mane pagimdė, gyvenimo pamokos, kada per ašaras kelio nesimatė, išmokė. Ir tie žmonės kurie tame kelyje, arba šalikelėje buvo sutikti, palikti, užmiršti, arba liko tokie pat nuostabūs ir dar geresni. Jeigu ne žmonės, kurie manęs absoliučiai nieko neišmokė, arba tie, kurie mano smegenų vingius lygino, iš kurių aš sužinojau nulį įdomių dalykų. Jeigu ne visi tie pavasariai ir tos nepakeliamai šaltos žiemos, visos apėmusios ligos ir nuovargiai, visi tyčiniai savęs žalojimo būdai. Jeigu ne visa muzika, kurią esu girdėjusi, visi matyti spektakliai, kurie mane pravirkdė. Jeigu ne troškimai, sintetinės ir tikros laimės, visi pirmi kartai, visi taip ir likę nepaaiškinti atsitikimai. Kur būčiau? Ar būtų geriau? Geriau yra dabar. Gyvenimas pats mezga tą kelią, o aš greitį renkuosi. Ir požiūrį. Vatos kibirėlį nešuos įvyniojimams. Ir drąsos. Noro gyventi su kitais. Padėti ir pasidalinti. Šiandien kažkaip viskas labai aišku. Kaip čia šitam didžiuliam miške reikia gyventi.

Jei galvojame ne apie save, o apie kitus ir bandome jiems padėti, įgauname neįtikėtinos drąsos, kuri mums net nebūdinga. Dalai Lama

Normal is an Illusion

Pastaruoju metu išsiliejo kibiras visokio darbinio streso, kai bosas, kuris yra kaip šventė, išėjo iš darbo ir paliko mus visus, it viščiukus, susispietusius po halogenine lempa, kuri įkyriai blyksi ir skleidžia tą čirpiantį garsą. Darbas, kuris ir taip ne Kalėdos, privertė net kontaktinius lęšius iš akių išverkti. Prie viso to buvo taip nusibodę tie minuskeliasdešimt už lango, tas nepaaiškinamas vėjas ir tie pliusseptyniolika namie. Besigelbėjant nuo liūdnumo, sumaišties ir nežinios, į mano linksmybių kibirėlį sukrito visokie stambiagabaričiai savipaguodos projektai, visokios epinės smagybės, kurios vagia laiką, skirtą kitiems dalykams. Tiems, kurie turi deadline‘us. Bet aš vis tiek nešoku pagal jokią dūdelę. Tas baksnojimas pirštu „juk tau jau trisdešimt“ mane varo iš proto. Aš isteriškai vengiu to, kas man nepatinka. Jeigu negaliu to išvengti, pažvelgiu į tai per savo “super vision goggles”. Šitas gyvenimo modelis man yra toks priimtinas, kad aš kartais net pati sau pavydžiu. Man dar tik trisdešimt. Aš nemoku skaičiuoti. Aš matuoju kitaip. Šalia turiu tuos, kuriems taip tinka. Tų, kuriems netinka, nebepaveju. Arba nenoriu vytis. Aš turiu pasirinkimą. Visi turi pasirinkimą. Aplink visiškas pasirinkimų karnavalas. Kartais kai priverstinai darau ką nors nuobodaus, širdyje aš šoku, arba geriu šampaną. Ir kikenu. Och, dabar visi žinosit.

Tai, kas vienam normalu, kitam gali atrodyti chaotiška.

Life is about creating yourself

Šiandien mus valdo ekonominis globalinis godumas. Aš nežinau, ar čia tas brendimas man kala per smegenis, bet kažkaip vis dažniau susimąstau, kaip gyveno daugelio iš mūsų tėvai, kaip jie, sukūrę šeimas, stumdėsi vieno kambarėlio butuose, bendrabučiuose arba gyveno kartu su tėvais. Nes nebuvo kur. Neretas dirbo kelis darbus. Mano mama, būdama nėščia, be savo, medikės darbo, dirbo papildomai, ne tik kad būtų lengviau, bet, negi čia leisi sau sėdėti mezgimo siūluos susisukus, jei galima štai dar kelis rublius papildomus gauti. Parduotuvių lentynos buvo tuščios, moterims reikėdavo pasitelkti nemažai fantazijos, kad sugalvotų ką pagaminti vakarienei iš tų tarpusavyje nederančių (o gal tik tuomet taip atrodė J) produktų. Blakstienų tušas būdavo tokios sausos juodos tabletės pavidalu, kurį reikėjo sudrėkinti ir tuomet šepetėliu terliotis blakstienas. Ir pakakdavo lengvo vėjelio, kad jis visas nubyrėtų skruostais. O kavos aparatas rajono bufete pildavo espresso(o juk tada nežinojom kas tai) dydžio kavos porcijas ir aš gailėdavau mamos, kad mano pieniškas kokteilis toks neįveikiamai didelis, o jai kavos tiek mažai atnešė.. Nebuvom tokie išrankūs maistui, tokie alergiški.

Šiandien mūsų niekas nebestebina. Mes retai stabtelim pasigrožėti akimirka. Mes nerandam laiko sau, ar artimui savo. Mes gyvenam darbe. Mes norim būti dizaineriais ir verslininkais. Šventės persmelktos troškimo pasipelnyti, nukonkuruoti. Mums nebeužtenka trijų kambarių buto, mes perkame namą. Mums atrodo, kad tik kavos aparatas gali išvirti skanią kavą. Mes nežinom pro kur įlipti į troleibusą.  Mes norime visko greitai. Ir daug. Mes tingim.

Man atrodo, kad dabar labai didelė vertybė yra mokėjimas atsirinkti. Mokėjimas valdyti savo laiką, mokėjimas susidėlioti prioritetus. Mokėjimas dėti pastangas (daug pastangų) idant pasiekti tikslus. Mokėti svajoti, atleisti ir užjausti. Turėti kantrybės. Neteisti. Nebijoti. Džiuginti. Nepasimesti.

Sugaiškit laiko, atsipirks:

http://dalailama.com/webcasts/post/116-in-conversation-with-the-dalai-lama

Train your mind to see good in every situation

Oho kokie metai buvo… Daug dalykų atsitiko, daug visko išgyventa, daug nudirbta, daug suprasta ir išmokta. Daug atrasta.

Įsigijau savo namus, savo jaukų studio apartament, kuris man yra tikros idėjų dirbtuvės ir tikras poilsis.  Čia labai puikūs kaimynai. Kurie šypsos ir pasisiūlo užnešti tavo pirkinių krepšį, arba pagiria, kad skaniai kvepi. Čia pat kitam aukšte Giedrius Šarkauskas braižo lekalus ir kuria savo nuostabias linines kolekcijas. Langai, vietoj televizoriaus, rodo nuo Baltojo tilto kylančius oro balionus. O savaitgalio vakarais dažnai ir fejerverkus! Čia labai teisinga aura.

Buvo daug remonto! Nuo visiško kampų išardymo iki naujų statymo. Pasižiūriu į savo rankas ir vis dar negaliu patikėt, kad visi tie neįmanomi sprendimai tapo įmanomi.

Meilė. Suradau tokį į save panašų. Tokį su kuriuo prisiplepam iki išnaktų ir prisijuokiam. Tokį, kur muziką neša į namus ir į širdį. Kur daug skaito ir daug išmoko, kur moka padaryti po mažą-didelę šventę kasdien. Kur labai gerai mane supranta. Kur moka klausytis. Šalia kurio, galiu būti visas aš, koks esu ir noriu būti. Kur šokteli į viršų dažniau nei aš, kur išsisuka iš kebliausios padėties. Mums sekasi.

Bėgimas. Mano mylimas bėgimas. Sekinantis ir džiuginantis. Sportas, suprojektuotas mano kūnui ir sielai. Buvo smagių varžybų, gerų rezultatų, įkvepiančių pažinčių.

Mityba. Nebevalgau mėsos. Išmokau klausyti savęs. Geriau dar niekad nesijaučiau.

Dirbtuvės. Daug inspiracijų ieškojimų, eskizavimo, modeliavimo, siuvimo, prototipų kūrimo, testavimų, gražių pažinčių (Giedre, ačiū už viską!) Daug visokio spurdėjimo savame kailyje, logotipo gimimas (Agne, ačiū, negaliu atsidžiaugti!) Mugė ir žmonės, kuriems patinka, kurie stumia į priekį, visa, kas verčia tobulėt, prisisvaigt realių ir nerealių dalykų.Tai, kas bus viskas, yra priekyje.

Festivaliai ir šventės. Mano mylimas man padovanojo vakarienę su Golden Parazyth. O tos vakarienės net nebuvo, nes ji iškart virto į pašnekesius iki paryčių Golden Parazyth studijoje, klajones ir zbitkes festivaliuose, daug muzikos ir juoko kartu. Daug festivalių lietuviškų buvo aplankyta su daug blūdijimo per naktis, šokių ir tikro smegenų išjungimo nuo darbo ir rūpesčių.

Sapnai. Man nuolat susisapnuoja daug visko, ką turiu veikti-nuveikti, užrašyti, sukurti. Mano sapnai yra kažkokie stebuklingi dalykai.

Suvokimai ir pamokos. Buvo. Visa begalybė. Labai džiugina toji protinė branda. Labai. Mokėjimas atleisti, susitaikyti, įvertinti, keisti požiūrį, negalint pakeisti situacijos. Daug reikalų ir dar daugiau naudos.

Kalėdos buvo geriausios per visus mano laikus. Nes, matyt, žmogus išmoksti vieną kartą gi pagaliau susikurti šventę, viską suspėti, nesriūbauti ir nesiskųsti, nepersivalgyti, džiaugtis ir džiuginti. Tikros mažos atostogos ir dar kelionė per visą Lietuvą traukiniais, automašinom :)

Mano metai buvo geri. Kitiems metams sąrašas ilgas, nes žinau, kad noriu ir galiu labai daug. Ir ne, ne nuo sausio. Nuo vakar.

Būkit laimingi, mokykitės, tesėkite, stenkitės, daug dirbkit, jei norit pasiekti, saugokit gamtą, mylėkit, atjauskit, padėkit, įsiklausykite. Stebinkite kitus savo vidine kultūra!